Parvovirusinė infekcija
Šunų parvovirusas labai mažas, bet nepaprastai gyvybingas: aplinkoje jis išlieka ilgą laiką.
Pirmą kartą liga pasireiškė 1970 m. Efektyvių vakcinavimo programų tada nebuvo, todėl kilo didžiulė epizootija, nusinešusi tūkstančių šunų gyvybes. Šiandien didelių parvoviruso epizootijų nebūna, bet nevakcinuoti šunys šia liga vis dar nuolat užsikrečia.
Infekcija dažniausiai plinta per užsikrėtusių šunų išmatas. Virusą galima pernešti ir ant batų ar drabužių, taip pat ant šuns kailio ir padų.
Ligos požymiai pasireiškia iš karto:
- šuo tampa apatiškas;
- smarkiai vemia;
- atsisako vandens ir ėdalo;
- jam skauda pilvą;
- prasideda viduriavimas su krauju.
Šuo staiga netenka daug skysčių, prasideda dehidracija, ir jis gali nugaišti. Vakcinavimas – geriausias būdas apsaugoti šunį nuo šios ligos.
Koronavirusas
Dėl šunų koronaviruso šunys viduriuoja nesmarkiai. Tačiau ši infekcija padaro šunį labiau pažeidžiamą parvovirusinei infekcijai, todėl kai kuriais atvejais patartina vakcinuoti ir nuo koronaviruso.
Šunų maras
Dėl vakcinavimo maras pasitaiko rečiau, bet vis dar pasitaiko. Infekcija dažniausiai perduodama kvėpavimo takais, kai šunys bendrauja. Kol pasirodo pirmieji požymiai, gali praeiti net trys savaitės. Dažniausiai suserga šunys iki vienerių metų.
Pagrindiniai požymiai – išskyros iš akių ir nosies bei kosulys. Taip pat gali būti:
- vėmimas ir viduriavimas;
- apetito netekimas;
- mieguistumas.
Po kelių savaičių gali pasirodyti įvairių nervinių požymių, net traukulių ar epilepsinių priepuolių. Kai kuriems šunims nerviniai požymiai pasirodo tik po kelerių metų. Išgyvenusių šunų dantys kartais būna pažeisti, o letenų pagalvėlės sustorėjusios („kieti padai“).
Šunų maro dažnai išgydyti nepavyksta. Geriausia apsauga nuo jo – vakcinavimas.
Infekcinis šunų hepatitas
Hepatitas labiausiai pažeidžia kepenis, todėl šuo gali greitai nugaišti. Infekcija perduodama šunims bendraujant, o pasveikę šunys ją gali platinti ilgiau nei šešis mėnesius. Dažniausiai serga jauni šunys pirmaisiais gyvenimo metais, bet pasitaiko, kad suserga ir vyresni.
Pirmieji požymiai:
- bendras negalavimas;
- apetito stoka;
- labai aukšta temperatūra;
- balkšvos dantenos;
- vėmimas ir viduriavimas;
- pilvo skausmas.
Vėliau gali išsivystyti gelta arba „melsva akis“, kai apsitraukia akies ragena. Po vakcinavimo šunys įgyja gerą imunitetą nuo infekcinio hepatito.
Leptospirozė
Leptospirozę perduoda naminės pelės arba užsikrėtę šunys, dažniausiai per sąlytį su užkrėsto gyvūno šlapimu. Liga labiausiai pažeidžia kepenis ir inkstus.
Ji pasireiškia:
- aukšta temperatūra;
- dideliu troškuliu;
- mieguistumu;
- pilvo skausmu;
- vėmimu ir viduriavimu;
- gelta.
Jei liga negydoma ankstyvoje stadijoje, ji dažniausiai baigiasi gaišimu. Žmonės taip pat gali užsikrėsti leptospiroze per sąlytį su užsikrėtusiomis pelėmis ar šunimis. Todėl skiepas nuo leptospirozės saugo ne tik šunį, bet ir šeimos narius.
Šunidžių kosulys
Šunidžių kosulys – užkrečiama viršutinių kvėpavimo takų liga. Dažniausiai ji pasireiškia ten, kur šunys artimai bendrauja: veislynuose, šunidėse, parodose.
Ligą gali sukelti keli sukėlėjai:
- šunų paragripo virusas;
- šunų adenovirusas;
- šunų maro virusas;
- herpesvirusas;
- reovirusas;
- bakterija Bordetella bronchiseptica.
Ryškiausias požymis – nuolatinis sausas kosulys. Kartais šuo žiaukčioja, netenka apetito, pakyla temperatūra. Labai retai liga progresuoja ir sukelia plaučių uždegimą. Dažniausiai gydymas sėkmingas ir šuo lengvai sveiksta, nors tai gali užtrukti kelias savaites.
Galima vakcinuoti nuo kelių šios ligos sukėlėjų. Ypač rekomenduojama skiepyti šunis, kurie reguliariai dalyvauja parodose ar laikomi veislynuose.
