Svarbiausia
- Nekeiskite ir nenutraukite gydymo nepasitarę su veterinaru.
- Bent kartą per metus apsilankykite pakartotinei apžiūrai.
Jei priepuolis tęsiasi 5–10 minučių arba kartojasi 3 ir daugiau kartų per dieną, skubiai kreipkitės į veterinarijos gydytoją.
Gyvenate su epilepsija, o ne dėl jos. Tinkamai gydomi gyvūnai gyvena visavertį gyvenimą, tik retkarčiais pasitaiko „juodų“ dienų. Džiaukitės „šviesiomis“ dienomis ir savo augintiniu. Taip, augintinis serga rimta liga, bet neleiskite jai sutrikdyti jūsų gyvenimo.
Kalbėkitės su veterinaru
Veterinaras geriausiai žino augintinio sveikatos būklę: kuo jis sirgo ar serga dabar ir kokie vaistai buvo naudoti. Domėkitės liga ir nebijokite klausti. Jei neaišku, kodėl reikia vienų ar kitų tyrimų ar kodėl skiriamas būtent toks gydymas, veterinaras turi paaiškinti, kaip tai padės gyvūnui.
Internete informacijos daug, bet aklai ja pasitikėti neverta, nebent ją skelbia patikimas, savo sritį išmanantis specialistas. Parodykite, ką radote, savo veterinarijos gydytojui. Jis padės atskirti naudingus patarimus nuo nereikalingų ar net galinčių pakenkti augintiniui.
Kas yra epilepsija
Epilepsija paprastai vadinami pasikartojantys traukuliai. Dėl įvairių priežasčių traukuliai gyvūnui gali pasireikšti tik kartą gyvenime. Jei priepuoliai laikas nuo laiko kartojasi, tai jau epilepsija.
Traukuliai yra smegenų ligos požymis, kaip kosulys yra plaučių ligos požymis. Traukulius gali sukelti bet kas, kas pažeidžia smegenis. Pagal tai, ar priežastis randama, skiriamos dvi epilepsijos formos:
- simptominė (antrinė) epilepsija – kai nustatoma traukulių priežastis, pavyzdžiui, smegenų auglys ar insultas; traukuliai tada yra nustatomos ligos požymis;
- idiopatinė (pirminė) epilepsija – kai gyvūnas ištiriamas visapusiškai, bet traukulių priežasties nerandama.
Dauguma idiopatinių epileptikų turi paveldimą ligos formą, kuri paprastai pasireiškia 1–3 metų gyvūnams. Tam tikrų veislių šunys šiai ligai linkę.
Kaip dažnai pasitaiko
Epilepsija – vienas dažniausių šunų neurologinių sutrikimų, bet kiek ji dažna, tiksliai nenustatyta. Vienais duomenimis, ja serga 4 % šunų, kitais – iki 14 %. Katėms ir kitiems gyvūnams ji pasireiškia rečiau, nes jiems nebūdinga paveldima epilepsijos forma.
Ar galima numatyti priepuolį
Niekas nežino, kada epileptikui prasidės priepuolis. Kai kuriems gyvūnams traukuliai kartojasi labai reguliariai, kitiems – tik tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, patyrus stresą ar keičiantis orams. Net žinant ankstesnių priepuolių aplinkybes, sunku numatyti, kada įvyks kitas. Deja, daugumai epileptikų priepuolių dėsningumo nustatyti nepavyksta.
Kaip nustatoma idiopatinė epilepsija
Idiopatinė epilepsija diagnozuojama atmetimo būdu: ieškoma kitų traukulius sukeliančių priežasčių, o jų neradus nustatoma idiopatinė epilepsija. Kaip vyks diagnostika, priklauso nuo klinikinių požymių, klinikos ir šeimininko galimybių.
Nepatyrusiam specialistui nualpimas ar silpnumo priepuolis gali atrodyti lygiai kaip epilepsijos priepuolis. Todėl veterinarui reikia detalaus jūsų pasakojimo, ką matėte priepuolio metu: iš jo bus sprendžiama, kokio tipo priepuoliai ištinka augintinį.
Kai tik galėsite, iš karto po priepuolio smulkiai užrašykite viską, ką matėte. Jei yra galimybė, nufilmuokite gyvūną priepuolio metu ir parodykite įrašą veterinarui ar neurologui.
Kad atmestų tam tikras ligas, veterinaras atliks keletą tyrimų. Kai kuriems tyrimams gydytojas gali nukreipti gyvūną pas neurologą. Net jei gyvūnas tokio amžiaus, kai pasireiškia idiopatinė epilepsija, kol neatlikti kiti tyrimai, negalima teigti, kad tai pirminė epilepsija. Podell tyrimas (1995) parodė, kad daugiau nei trečdaliui 1–5 metų šunų nustatoma aiški traukulių priežastis. Todėl epilepsija sergančiam šuniui reikia atlikti visus įmanomus tyrimus ieškant priežasties, nors reikia atsižvelgti ir į finansinę tokios diagnostikos pusę.
Elektroencefalograma (EEG). EEG labai padeda diagnozuoti epilepsiją, bet gyvūnui ją atlikti sudėtingiau nei žmogui. Jei EEG matyti pakitimų, galima drąsiai teigti, kad tai epilepsiniai priepuoliai, ir numatyti, kurioje vietoje yra pažeidimas. Bėda ta, kad EEG pakitimai, kaip ir priepuoliai, tai atsiranda, tai pranyksta: įrašant ne priepuolio metu, jų galima ir neaptikti. Be to, nemiegančiam gyvūnui EEG atlikti sunku, todėl neretai naudojami raminamieji, kad įrašymo metu gyvūnas nejudėtų. Įvertinus visus už ir prieš, epilepsija dažniausiai diagnozuojama pagal klinikinius požymius, be EEG.
Kiti būtini tyrimai
Kepenų ligos gali sukelti traukulius, o vaistai nuo epilepsijos – pažeisti kepenis. Todėl kraujo tyrimus kepenų funkcijai įvertinti rekomenduojama atlikti tiek pirminės diagnostikos metu, tiek kasmetinės apžiūros metu.
Pagal gyvūno amžių, traukulių tipą ir neurologinės apžiūros rezultatus veterinaras gali pasiūlyti tolesnių tyrimų. Įprastose rentgeno nuotraukose galima įvertinti kaukolės kaulų vientisumą, bet pačių smegenų jose nematyti. Smegenims įvertinti rekomenduojamas magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) arba kompiuterinė tomografija (KT). Kol kas Lietuvoje šie tyrimai gyvūnams neatliekami, bet ateityje bus įmanomi. Prireikus gyvūnas siunčiamas pas užsienio neurologus. Šiais tyrimais galima nustatyti tokius pažeidimus kaip smegenų augliai ar vandenligė – jie dažniausiai ir sukelia traukulius, o kartais juos įmanoma išgydyti.
Traukulius gali sukelti ir smegenų uždegimas (encefalitas). Šunims encefalitą dažniausiai sukelia maro virusas, todėl augintinius rekomenduojama reguliariai kasmet skiepyti. Neskiepytam šuniui, kuriam prasidėjo traukuliai, veterinaras rekomenduos atlikti šunų maro ekspres testą.
Kas yra traukuliai
Traukulius sukelia elektrinių impulsų „audra“ smegenyse. Sveikos smegenų ląstelės bendrauja tarpusavyje elektriniais ir cheminiais impulsais. Impulsas gali būti sužadinantis (aktyvuoja kitą neuroną) arba slopinantis (jį stabdo), o smegenys palaiko tikslią šių impulsų pusiausvyrą. Jei pusiausvyra pakrypsta į sužadinimą, per daug ląstelių sužadinama per stipriai ir prasideda traukuliai.
Čia kalbama apie atskirų neuronų sužadinimą, ne apie tai, kaip gyvūnas susijaudina jums grįžus namo. Iš tiesų dažniausiai priepuoliai ištinka, kai gyvūnas labiausiai atsipalaidavęs ar miega. Tik retkarčiais jie pasitaiko žaidžiant ar emociškai susijaudinus.
EEG užfiksuoja per stiprų nervinių ląstelių sužadinimą kaip ryškų elektrinį impulsą. Ši „audra“ sukelia gyvūno elgesio ir judesių pokyčius, kuriuos vadiname traukuliais. Pagal pažeidimo kilmę ir vietą traukuliai skirstomi į kelis tipus.
Traukulių tipai
Traukuliai skirstomi į du pagrindinius tipus:
- generalizuoti – elektrinių impulsų „audra“ iš karto prasideda visose smegenyse;
- židininiai (daliniai) – elektrinis aktyvumas sustiprėja tik tam tikroje nedidelėje smegenų dalyje.
Veterinaras priepuolio gali ir nepamatyti, todėl traukulius klasifikuos pagal jūsų pateiktą informaciją. Papasakokite veterinarui ar neurologui kuo tiksliau, ką matėte priepuolių metu.
Generalizuoti toniniai-kloniniai (grand mal) traukuliai
Generalizuoti traukuliai dar skirstomi į du potipius: pagrindinius motorinius traukulius (grand mal) ir alpimus (petit mal). Klasikiniai traukuliai yra grand mal, dažnai vadinami toniniais-kloniniais. Paprastai jie turi tris dalis, nors ne visada visos vienodai išreikštos:
- aura (prodrominė stadija);
- patys traukuliai (ictus);
- potraukulinė būsena (post-ictus).
Dažniausiai priepuoliai ištinka, kai gyvūnas visiškai atsipalaidavęs, tyloje. Žinoma, jie gali prasidėti bet kada. Bet jei pastebite, kad priepuoliai prasideda gyvūnui judant ar labai susijaudinus, galima įtarti širdies problemas ar mažą cukraus kiekį kraujyje.
Aura. Kaip kai kurie šunys pajunta, kada jų šeimininką epileptiką ištiks priepuolis, taip ir kai kurie šeimininkai pajunta, kada jų šuniui prasidės traukuliai. Aura (prodrominė stadija) – aiškūs elgesio pokyčiai, kurie rodo artėjantį priepuolį. Dažniausiai gyvūnas būna labai liūdnas arba neramus: gali ieškoti šeimininko dėmesio arba, priešingai, slėptis. Aura neretai painiojama su židininio priepuolio pradžia.
Toninė dalis. Tipiškas toninis-kloninis priepuolis prasideda stipriu raumenų įtempimu. Paprastai gyvūnas nugriūva ant šono, stipriai ištiesia galūnes į priekį ir užverčia galvą link nugaros. Vos prasidėjus priepuoliui, gyvūnas netenka sąmonės, nors akys neretai lieka atmerktos. Kartais šuo inkščia, kaukia, staugia ar loja, trūkčioja snukio raumenys. Šie garsai nevalingi ir tikrai nerodo skausmo. Dažniausiai gyvūnas gausiai seilėjasi, gali pasišlapinti, pasituštinti ar ištuštinti analines liaukutes. Tai irgi visiškai nekontroliuojama, nes priepuolio metu gyvūnas be sąmonės. Toninė dalis trunka labai trumpai, mažiau nei 30 sekundžių.
Kloninė dalis. Po toninės dalies prasideda ritmiški judesiai: dažniausiai juda žandikauliai, galūnės daro plaukimo ar bėgimo judesius. Traukulių metu gyvūnas kvėpuoja netolygiai, todėl liežuvis gali pamėlynuoti.
Net jei atrodo, kad priepuolis tęsiasi amžinybę, iš tiesų jis netrunka ilgiau nei 2 minutes. Jei priepuolis trunka gerokai ilgiau, kyla pavojus, kad gyvūnas pereis į nesibaigiančio priepuolio būseną (status epilepticus). Tokiu atveju nedelsdami kreipkitės į veterinarijos gydytoją.
Elgesys po priepuolio
Po priepuolio gyvūnas kurį laiką gali gulėti nejudėdamas, paskui vėl atsistoja. Kai kurie šunys iš karto pašoka ir elgiasi lyg niekur nieko, bet daugumai reikia laiko atsigauti. Šiuo metu gyvūnas dažnai būna lyg aklas, dezorientuotas, gali blaškytis po namus ir atsitrenkti į pakeliui esančius daiktus. Kartais jis būna labai alkanas ir suėda bet kokį rastą maistą.
Labai retai kai kurie gyvūnai po priepuolio tampa agresyvūs, ypač laikomi pririšti. Nors tai retas reiškinys, svarbu jį laiku pastebėti, ypač jei šuo didelės veislės, o namuose yra mažų vaikų. Popriepuolinis elgesys atsistato per kelias valandas, ir šuo vėl tampa toks, koks buvo.
Ne visi priepuoliai vyksta pagal aprašytą schemą. Kai kuriems gyvūnams auros nebūna ir traukuliai prasideda staiga. Vieni šunys iš karto po priepuolio pašoka ir elgiasi lyg niekur nieko, kiti būna dezorientuoti kelias dienas. Vieniems priepuolio metu pasireiškia tik toninis sustingimas (rigidiškumas), kitiems – tik kloniniai traukuliai. Itin retai gyvūnas tiesiog nukrenta ant šono ir guli nejudėdamas. Toks priepuolis dažniau būna alpimų (petit mal) atveju, bet kartais ir su traukuliais.
Priepuolių eilė ir status epilepticus
Dauguma priepuolių būna pavieniai ir labai trumpi, bet kartais viskas daug sudėtingiau. Didelių veislių šunims būdinga priepuolių eilė: po vieno priepuolio šuo atsigauna, o po kelių valandų ištinka kitas. Tarp priepuolių šuo visiškai neatsigauna. Tada ištinka dar vienas, ir dar vienas. Kartais tai pereina į nesibaigiantį priepuolį – epilepsinę būseną, vadinamą status epilepticus. Retkarčiais status epilepticus prasideda be jokio įspėjimo: gyvūnui prasideda traukuliai ir nesibaigia.
Priepuolių eilė ir status epilepticus – būklės, kai reikia skubios veterinarinės pagalbos.
Traukulių pasekmės
Dauguma traukulių trumpi, ir tinkamai gydomas gyvūnas gali gyventi visavertį gyvenimą. Vis dėlto traukuliai yra rimtas sutrikimas ir gali pažeisti smegenis, o šie pažeidimai laikui bėgant kaupiasi ir didėja. Pagrindinė trumpo priepuolio pasekmė – ateityje ištiksiantis dar vienas priepuolis. Todėl epilepsija su laiku linkusi sunkėti, ypač negydoma.
Jei priepuolis trunka ilgiau nei 30 minučių, labai tikėtina, kad smegenys bus rimtai ir negrįžtamai pažeistos. Tai gali pasireikšti asmenybės sutrikimais ar išmoktų dalykų (paklusnumo, komandų) pamiršimu. Kartais tokie traukuliai sukelia komą. Dėl intensyvaus raumenų darbo smarkiai pakyla kūno temperatūra, gyvūnas kvėpuoja netolygiai. Pasitaiko, kad traukuliai sukelia organizmui tokį stresą, jog ištinka širdies smūgis ir gyvūnas miršta. Laimei, tokie atvejai labai reti.
Alpimai (petit mal)
Šis priepuolių potipis būdingas žmonėms. Nuo grand mal jis skiriasi tuo, kad smegenyse kyla elektrinių impulsų slopinimo, o ne sužadinimo banga. Ar gyvūnams iš tiesų būna alpimo priepuolių, iki galo neištirta. Neretai gyvūnų petit mal priepuoliai iš tikrųjų būna židininiai priepuoliai.
Židininiai priepuoliai
Židininio (dalinio) priepuolio metu elektrinių impulsų „audra“ prasideda vienoje izoliuotoje smegenų dalyje. Ji gali likti lokali arba išplisti po visas smegenis ir sukelti generalizuotą priepuolį. Todėl tai, kas atrodo kaip aura, kartais iš tiesų yra židininis priepuolis, pereinantis į generalizuotą. Jei gyvūną ištinka tokio tipo traukuliai, galima drąsiai įtarti konkrečios vietos pažeidimą. Todėl atliekami tyrimai ligoms, kurios sukelia ribotus smegenų pažeidimus, pavyzdžiui, infekcijoms ar augliams, nustatyti.
Paprasti židininiai priepuoliai prasideda smegenų srityse, atsakingose už tam tikros kūno dalies judesius. Dažniausiai trūkčioja snukio raumenys, gyvūnas mirksi, neretai paveikiama tik viena snukio pusė. Jei židinys plečiasi, paveikiamos kitos tos pačios kūno pusės dalys, pavyzdžiui, pradeda trūkčioti priekinė koja. Paprastai tokio priepuolio metu gyvūnas sąmoningas ir ieško šeimininko, nesuprasdamas, kas jam darosi. Traukuliai čia gali baigtis arba pereiti į generalizuotą priepuolį: tada gyvūnas netenka sąmonės ir prasideda klasikinis toninis-kloninis priepuolis.
Kompleksiniai židininiai priepuoliai prasideda smegenų srityse, atsakingose už emocijas ir elgesį (smilkininėse srityse). Tokio priepuolio metu paveikiama gyvūno sąmonė, todėl jis elgiasi keistai: gali bėgti nesustodamas kelias dešimtis kilometrų, kartoti betikslius veiksmus ar net elgtis agresyviai. Kitais atvejais sutrinka organizmo veikla ir prasideda viduriavimas ar vėmimas. Kaip ir visi epilepsiniai priepuoliai, kompleksiniai židininiai priepuoliai trunka neilgai.
Dažniausiai agresyviai ar keistai besielgiantys šunys turi elgesio problemų. Bet jei toks elgesys pasireiškia retai, o kartais ištinka ir generalizuoti priepuoliai, galima įtarti kompleksinius židininius priepuolius ir juos atitinkamai gydyti. Žmonės, patiriantys tokius priepuolius, mato haliucinacijas. Kai kuriems šunims pasitaiko „musių gaudymo“ epizodų, kai jie gaudo aplink galvą skraidančias įsivaizduojamas muses. Gali būti, kad tai haliucinacijos, bet kaip yra iš tikrųjų, pasakyti sunku.
Kas dar gali atrodyti kaip priepuolis
Kai kurios būklės gali būti painiojamos su epilepsiniais priepuoliais:
- vidinės ausies uždegimu sergantiems šunims gali prasidėti priepuoliai;
- širdies ligomis sergantiems šunims gali būti alpimo priepuolių;
- miego sutrikimai, kai miegant ištinka kolapsas ar prasideda intensyvūs galūnių judesiai.
Atskirti šias būkles veterinarui padės jūsų pasakojimas apie priepuolį.
Epilepsijos gydymas
Geriausia būtų pašalinti epilepsijos priežastį, kad gyvūnas daugiau niekada nepatirtų priepuolių. Jei epilepsija simptominė, kartais pakanka išgydyti ją sukėlusią ligą, pavyzdžiui, išoperuoti smegenų auglį, ir epilepsija išgydoma. Tačiau daug dažniau nustatoma idiopatinė epilepsija, kurios priežastis taip ir lieka neaiški. Būna ir taip, kad priežastis randama, bet smegenys jau per stipriai pažeistos, pakitimai negrįžtami ir priepuoliai kartojasi. Tada skiriami priepuolius kontroliuojantys vaistai.
Terapijos esmė. Vaistai nuo epilepsijos jos neišgydo, tik padeda kontroliuoti traukulius, todėl tai gydymas visam gyvenimui. Tikslas – sumažinti priepuolių skaičių ir stiprumą. Svarbiausia išvengti priepuolių eilės, kuri gali kelti grėsmę gyvūno gyvybei. Net ir idealiai parinkus gydymą, priepuoliai retkarčiais pasikartoja. Jei jie nedažni, neilgi ir nestiprūs, o vaistai nesukelia šalutinio poveikio, gydymas laikomas sėkmingu. Tinkamai gydant, traukulius pavyksta kontroliuoti dviem trečdaliams epileptikų, tačiau nemažai daliai gyvūnų juos valdyti labai sunku.
Gydant epilepsiją reikia labai daug kantrybės. Vaistai kiekvieną gyvūną veikia skirtingai, todėl tinkamam gydymui parinkti reikia nemažai laiko, o su amžiumi dozės gali keistis. Pradėjus gydymą ar pakeitus vaistą, praeina tam tikras laikas, kol vaistas pasiekia didžiausią gydomąjį poveikį. Labai sunku žiūrėti, kaip augintinį kamuoja priepuoliai, bet jei veterinaras liepia palaukti, vadinasi, taip būtina: vaistų įsisavinimo pagreitinti neįmanoma.
Net vartojant vaistus priepuoliai gali pasikartoti, todėl svarbu sekti jų dažnumą ir trukmę, kad būtų galima spręsti, ar gydymas veikia. Veterinaras rekomenduos kalendoriuje žymėtis priepuolių dienas, paros laiką, trukmę ir stiprumą.
Visi vaistai nuo epilepsijos slopina sužadinimą smegenyse, kad priepuoliai kiltų rečiau. Pagrindiniai šunims naudojami vaistai – fenobarbitalis, kalio bromidas ir diazepamas. Jie skiriami atskirai arba tam tikrais deriniais. Toks smegenų veiklos slopinimas neretai sukelia šalutinį poveikį, pavyzdžiui, mieguistumą ir padidėjusį apetitą.
Kada pradedamas gydymas
Prieš pradedant gydymą reikia pasverti, kuri rizika didesnė: negydomų traukulių ar šalutinio vaistų poveikio. Iš esmės, jei priepuoliai ištinka dažniau nei kartą per porą mėnesių, smegenų pažeidimo ir ligos paūmėjimo rizika pakankamai didelė, kad būtų pradėtas gydymas. Jei gyvūną ištiko priepuolių eilė ar status epilepticus, gydyti primygtinai rekomenduojama, nes tai gyvybei pavojinga būklė. Taip pat reikia įvertinti bendrą gyvūno sveikatą, gyvenamąją aplinką ir finansinę situaciją.
Ar kada nors bus galima nutraukti gydymą
Daugumai epileptikų gydymas tęsiamas visą gyvenimą. Tačiau pasitaiko, kad gyvūnas „pasveiksta“. Dažniausiai taip nutinka, kai tiksliai nustatoma ir pašalinama traukulius sukėlusi priežastis, bet kartais pasiseka ir sergantiems idiopatine epilepsija. Kadangi priepuolių neišvengiama net gydant, sprendimą nutraukti vaistus reikia gerai apgalvoti. Paprastai dozes nusprendžiama mažinti, kai priepuolių nebūna kelis mėnesius.
Gyvūnas prie vaistų pripranta, todėl staiga jų nutraukti jokiu būdu negalima: gali prasidėti labai stiprūs ir ilgi traukuliai. Dozės mažinamos labai palaipsniui, o atsiradus net menkiausiam priepuoliui vėl grįžtama prie pilnos vaistų dozės. Šeimininkui ir vėl prireiks kantrybės.
Niekada nenutraukite gyvūnui paskirto gydymo nepasitarę su veterinarijos gydytoju.
